KATEDRA: trumpai apie pokyčius (1 dalis)

 
Parengė: Jurga Kalinauskaitė

Paskutiniu metu vilniečių grupėje KATEDRA būta pasikeitimų – išėjo senasis grupės bosistas Gediminas Jurgaitis, ne už ilgo atėjo ir naujasis – Rimantas Budriūnas. Be šių, šviežiausių pokyčių, visa grupės istorija ganėtinai vingiuota – keitėsi ne tik grupės nariai, bet ir muzikos stilius. Apie tai ir apie patį kūrybos procesą – pokalbyje su grupės lyderiu Ričardu Laginausku ir naujuoju bosistu Rimantu Budriūnu. Tai yra pirmoji šio interviu su KATEDRA dalis, antrojoje skaitykite apie šios grupės istorijos peripetijas bei nuotykius.

Pradėkime nuo to, kad per tiek metų pasikeitė grojamos muzikos stilius, kas jį paveikė? Ypač trečiasis diskas…

Ričardas: Tarp tų pokyčių buvo labai didelis tarpas. Jau buvo pasikeitęs būgnininkas, kurį aš buvau jau daugmaž apmokęs. (Domas Dėdinas– aut. past.) Mes važiavom bandomąjį įrašą daryt. Buvome nutarę, jog įrašom visas dainas. Aš apskritai mėgstu viską daryti iš pirmo dublio, antro dublio nedarau – man nepatinka. Kodėl? Nes antrasis būna morališkai silpnesnis. Jei pirmame yra kažkokių klaidų… Na, geriau kad jų nebūtų. Tai mes tada tiesiog vienu įkvėpimu įrašėm trylika dainų, aš pasiklausiau jų iš šono. Sakau: „Žinai? Kalam diską, kitaip nebus. Aiškių klaidų nėra, galima daryti“. O dėl įtakos muzikai, tai esmė paprasta – mus pastatė į vietą to laiko situacija. Taigi trečias diskas buvo „netyčiukas“. Mes tiesiog surašėm tai, ką mes tuo metu grojome. Ketvirtame muzika buvo šiek tiek buvo planuotesnė, bet truputį su tekstais buvo nepakankamai padirbėta. Bet kaip aš sakau – aš ne poetas, o poeto po ranka neturiu (šypteli). Trečiam diske mes su Rudoku bendradarbiavom. Jis poetas yra tikrai labai kietas, bet turintis kitų problemų. Ir dėl to ketvirtame diske aš jau negalėjau juo pasikliaut ir teko tekstus rašyti pačiam. Bet man svarbiausia – ne tekstai. O mintis, kurią nori pasakyti gali ir trim žodžiais pasakyti bei kartoti, o gali ir trim šimtais žodžių su visais poetiniais išsireiškimais… Man patinka ir kalbėti lakoniškai. Ypač dabar (juokiasi).

Koks reikšmingiausias savas kūrinys tau?

 Ričardas: Iš savų kūrinių? Visi brangūs iki žiaurumo. Tiesiog yra kūriniai, kurie patogūs groti koncertuose ir nepatogūs. Dažnai pasirenki patogius – tie patogūs dažniausiai būna iš esmės paprastesni. Nors iš tikrųjų mėgstu ne paprastesnius. Aišku, labai atsibodo groti „Mes Jėga“, „Akmenys“ ir „Žvaigždelė“, sakau sąžiningai. Labai atsibodo, bet žmonės jų prašo, nieko nepadarysi.

Rimantas: Yra kūriniai, kuriuos aš mėgstu groti labiau ir kuriuos – mažiau. Per tuos koncertus, kiek jų čia buvo – šeši, ko gero, pripratau aš prie jų – ir prie visų tų žvaigždelių, akmenų. Aš vis dar noriu pagroti antrą diską. Ir manau, kad netoli metu mes tai padarysim.

Ričardas: Na viso, tai tikrai neplanuojam… Bet bent porą gabalų, tai drąsiai.

Rimantas: Na, susitarsim. Daug daug aš iš ten noriu… Dar iš svarbių kūrinių… man asmeniškai labai patinka „Dvasių šėlsmas“.

Ričardas: Na, „Dvasių šėlsmas“ ir man labai patinka, didžiuojuosi, kaip tada išsprendžiau harmonijos klausimą, plius, idėja buvo gana originali. Graži daina.

Jei jau užsiminei apie muzikos kūrybą, tai papasakok, kaip atrodo kūrybos procesas?

Rimantas: O! Man irgi įdomu (juokiasi).

Ričardas: Įvairiai. Būna, kad kartais atsibundi naktį nuo ūžimo ausyse. Ūžia tau vienoj ausy kažkokia tai tema ir dažnai būna, kad kitoj ausy ūžia visai kita tema. Atsimenu, esu susapnavęs vieną momentą. Pirmo disko dainos „Budelis“ pagrindinę temą pradžioj aš susapnavau. Atsimenu, kažkaip šiurpai nukratė – sapnavau kažkokį tai baisų dušą, pabudau iš to ir girdėjosi man būtent tas motyvas ausyse. Ir kažkodėl automatiškai užsinorėjau kurti tekstą apie budelį. Ten buvo net ne budelis, ten buvo tuputį baisiau – kunigas. Bet aš sakiau, kad apšauks mane satanistu ir taip toliau, bet aš pagalvojau, kodėl kunigas negali būti satanistu? Bet… budelis turbūt yra baisiau iš kitos pusės. Tada norėjosi kažką tai pašiurpinti. Kartais, būna, paimi gitarą, ieškai ieškai, nieko nerandi ir padedi. Arba randi kažką, bet šiaip sau ir reikia ilgai tobulinti. Arba būna.. sakykim tas „Akmenų“ rifas, dėl kurio mane kaltina „rammstein’izmu“ – aš tą rifą turėjau dar vaikystėje su ta pirmąja gitara, kurią radau kaime ant stogo. Bet aš tą rifą labai ilgai dūšioje nešiojausi, kaip ir nedrįsau rodyti niekam. Vėliau rodžiau saviems, jie nesureagavo – nepatiko. Vėliau atsirado „Rammstein“ ir pusė pasaulio grojo taip, tada buvo sąlygos ir man iškišti tokius rifus. Paradoksalu, bet taip yra. Šiaip kūryba metale yra būtent tokia, kad tu greičiausiai randi rifą, būna, kad randi priedainį… Na, visaip ten būna. Bet niekada man nebuvo taip, kad iš teksto kurtųsi muzika. Vis dėl to muziką reikia kurti dėl muzikos, o ne dėl teksto.

Ar kiti grupės nariai prisideda prie kūrybos proceso? Jei taip, tai kaip?

Ričardas: „Katedros“ pradžioje bandėme kurti visi – aš nepradėjau vienas. Tiesiog taip atsitiko… Žinai, būna, kad „prieini“ tam tikrą vietą ir visi siūlo idėjas. Vienas siūlo, kitas siūlo, mano idėja kažkaip visiems buvo priimtiniausia. Aš jų turėjau daugiau. Daug kas sakė, kad man duota, dabar jau aš kelis metus nesu nieko rimto sukūręs. Aš neturiu kažkokio įkvėpimo. Man anksčiau kūrėsi labai labai labai, dabar aš laukiu momento. Bet man sekasi su kūryba, kai šalia manęs yra žmogus. Visada turi būti šalia žmogus, kaip kad Algis būdavo: jis nekūrė, jis tiesiog sėdėjo, klausė, ką aš darau ir mano idėjas „filtruodavo“ – blogas reikia atmesti, geras – palikti, kurias ir kaip. Jis nekalbėdavo – man užtekdavo pažvelgt į jį. Va tokia kūryba yra labai gerai.

Buvo ir angliški tekstai, dabar tik lietuviški, kodėl?

Ričardas: Kai rašėm antrąjį albumą „Natus in Articulo Mortis“ tekstai, gi savaime suprantama, buvo lietuviški. Aš juos pats kūriau. Bet mes pagalvojom, su vadybininke pasitarėm, kad galbūt reiktų rašyti ir Vakarams. Tekstus išvertė labai gera vertėja, man jie labai patiko. Aš juos pasimokiau ir įrašiau. Lietuviškus buvau prieš tai įrašęs. Bet po kiek laiko, kai jau išleidom diską angliškai, aš pasiklausiau abudu įrašus ir sulyginau juos. Turiu pasakyti, kad lietuviškai buvo šiek tiek geriau įdainuota. Nes visgi gimtoji kalba turi savo niuansų. Be to, daug kam egzotika, kad dainuoja savo kalba.

Ar yra muzikantų, su kuriais norėtum pagroti vienoj scenoj?

Ričardas: Daug yra muzikantų, su kuriais norėčiau pagroti vienoj scenoj (juokiasi). Na, kad ir Sheehan’as, pavyzdžiui. Mes spaudėme rankas vienas kitam, bet kartu negrojome (juokiasi). Būtų įdomu pažiūrėti, kiek jis užpildytų visas tas esančias erdves. Nes kai groji trise, bosistas yra vienas svarbiausių asmenų – fortepijono kairė ranka, visa harmonija ir t.t. Čia labai rimta. Vertinu bosistą tą, kurio pagalba aš galiu užtempti natą ir ilgai laikyti ją užtempęs.

Grupės sudėtis keitėsi dažnai. Kokia istorija su bosistais?

Ričardas: Visiems ateina laikas. Mes jau truputį ir stažo turime. Žmonės galbūt pavargsta. Algiui buvo problemų su pirštais, jis ir taip labai ilgai grojo, kęsdamas baisų skausmą. Jis turėjo rimtą kairės rankos traumą, tai iš esmės praktiškai jis grojo dėl manęs. Aišku, tam skausmui malšinti labai padėjo alkoholis, o alkoholis pasidarė jau nebeįmanomas, vienu žodžiu, buvo blogai. Krūva problemų dėl Algio. Šiaip Algis buvo geriausias mano draugas, ir dabar toks yra – man visada jo trūko ir trūksta, bet yra, kaip yra. Dėl Gedo – Gedas atėjo pakeisti Algį, keturis metus jam tas sekėsi. Negalėjau jo laikyti, nes jam reikėjo išlaikyti šeimą. Iš „Katedros“ išlaikyti šeimą nėra lengva, tai jis išvažiavo į Angliją užsidirbti. Bet ot vyrukas (pasižiūri į Rimantą – aut. past.): į Algį panašus baisiai, grojimas – su tendencija, kad jis gali groti geriau už visus, kuriuos aš pažinojau. Bet reikia dar labiau susigroti. Su būgnininkais gi irgi kaita buvo – Marius lygiai taip pat pasitraukė, nes šiek tiek pavargo, pinigų tai norisi, o dirbti jau truputį tingi. Bet iš tikrųjų, „Katedroje“ nėra lengva dirbti. Muzika, aišku, nėra pati sunkiausia, bet pakankamai daug reikia pastangų tam reikalui. Tai ir viskas. Kiti nori, kad iškart duotų pinigų, bet iš karto niekas niekam nieko neduoda. Reikia pasiimti,o kad galėtum pasiimti, reikia užsidirbti. Lengvesnis kelias turbūt būtų eiti į darbą (juokiasi).

Su paskutiniais pokyčiais galbūt bus ir naujienų kūryboje?

Ričardas: Manau, kad taip. Va, su Rimantu sėsim kada ir padirbėsim. O tada matysim.

Rimantas: O tarp kitko, man būna, kad po gerų koncertų pradeda lįsti rifai, aš tau juos šiandien parodysiu…

Ričardas: Gerai, gerai. Bet matai, tau tokie dalykai pradeda ūžti po koncertų… O man atvirkščiai, dažniausiai paryčiais.

Rimantai, kaip tau sekasi pritapti grupėje?

Rimantas: Jaučiuosi ganėtinai saugiai. Iš tikrųjų, man, kaip bosistui visada yra labai svarbu, kad būgnininkas, su kuriuo aš kartu palaikau ritmo sekciją, būtų patikimas. Tai mano buvo didelis džiaugsmas, kai pradėjau groti su Ilja (grupėje „Double Vision“ – aut. past.), nes tai buvo rimtas kokybinis šuolis nuo būgnininkų, su kuriais aš grojau anksčiau. O dabar ir su Salvijum yra labai malonu groti, kai jautiesi saugiai ir užtikrintai.

Ričardas: Su Salvijum groti tikrai komfortas, galiu ir aš pridėti. (Pasisuka į Rimantą) Tu nebijai rizikuoti. Buvo „bajeris“ – sakau: „Rimantai, pagrok solo“, žiūriu – groja groja, sustabdyt jau neįmanoma. Tu nebijai rizikuoti ir tai labai malonu. Negaliu sakyti, kad aš jį lengvai prisileidau, aš dar stebėjau. Jis išmoko „gabalą“, jeigu surepetavo – po dviejų savaičių ateinam – jis jį atsimena, klaidos nepadaro. Čia ramu. Tai rodo, kad ne tik geras muzikantas, bet ir galva labai gera, aišku, po to kai pamačiau, kokias formules tu ten nagrinėji…

Rimantas: O grįžtant prie klausimo, tai jaučiuosi puikiai, nes viena vertus patekau jau į tokią stabilią „instituciją“, kurioje galiu būti tikras, kad jeigu kažkas bus blogai koncerto metu, tai visų pirma gali būti tikras, kad blogai nebus, o visų antra – bent jau kol kas manau, kad jeigu bus kas blogai – tai pats kaltas. Tai mane labai paguodžia, nes jeigu kažkas bus blogai tai tiek, kiek padarysi pats, o su savim jau kaip ir gali susitart, kad viską padarytum gerai. Tai smagu, kai nereikia rūpintis dėl kitų.

Ričardas: Čia iš tikrųjų svarbu. Nes anksčiau būdavo momentu, kai groji ir klausai, ar kiti patemps. Yra buvę, kai jauti diskomfortą, kai pats groji ir „pergyveni“ už kitus. O dabar groju ramus, žinau, kad galiu jais pasitikėti. Tai yra žiauriai svarbu kiekvienam iš mūsų.

Skaitykite ir antrąją dalį – Ričardas Laginauskas: KATEDROJE buvo viskas nuo pirmo iki devinto nuopuolio rato

 
 
 

1 komentaras

  1. Ponas S. parašė:

    lauksim tęsinio :)

 
 

Parašykite komentarą