MĖNUO JUODARAGIS 2011. Nėštukės, rūpestingi tėčiai ir velniškai dieviškas Čižo gėrimas

 

Po dviejų metų pertraukos, kurią sąlygojo ir objektyvios, ir labai subjektyvios priežastys, buvo nuspręsta grįžti prie tradicijos ir užbaigti vasarą festivaliu „Mėnuo Juodaragis“. Juolab iš ankstesniųjų Juodaragių buvo parsivežti tik geri ir šilti prisiminimai apie visą vyksmą, publiką, grupes, bendrą atmosferą. O galutinai padėjo apsispręsti faktas, kad pagaliau atvežama išzirztoji alaus gėrikų grupė „Troll Bends Fir“…

Kelionė automobiliu neprailgo, juolab kompanija susirinko ir linksma, ir rami. O gal padėjo sustojimas ties Vilniaus alaus kromeliu, įsikūrusiu Molėtų plento pradžioje? :)

Zaraso sala pasitiko apsaugos kordonu, kuris draugiškai praleido, paatviravus, kad „taip, alaus yra, bet tiek mažai, kad net neverta toje didelėje bagažinėje ieškoti“. Ir tai buvo absoliuti tiesa, nes faktas ,kad prekiaus „Alaus namai“ buvo priimtas su džiaugsmu ir suvokimu, kad vietoje bus alaus, o ne „gaziroffkės“ tokiu pat pavadinimu. O… tada aš dar nežinojau, kas yra Čižo alus…

Taigi įsikūrus Ramučiuose (ramiame šeimyniniam kempinge), ramiai pasėdima, belaukiant festivalio pradžios. Ramuma baigiasi tuomet, kai (neatsargiai) nueinama į Amatų kiemą su tikslu „pafotografuoti publikos kol dar šviesu“. O ten – Čižas su savo alumi! Pirmas paragavimas, ir frazė „niekur aš neisiu nuo Čižo alaus“ tampa asmeniniu mano šiųmetinio MJR leitmotyvu :) Alus skanus, paimamas žemas startas (oj, kokia tai klaida!) ir skanaujama tiek, kad net pražioplinamas atidarymas, vykęs prie Ąžuolo…

Tačiau džiugina tai, kad penktadienį „veikia“ tik Pušyno  scena, kurios garsus puikiai galima girdėti ir prisišliejus prie Čižo „kamurkės“. Galiausiai, prasidėjus veiksmui, įšildyta alinė vieta paliekama (šiai dienai – visam laikui) ir užimamos pozicijos prie scenos.

Trumpai apie penktadienio muzikinę pusę.

ATALYJA, LYGAUDĖ, TESTAMENTUM TERRAE. Šiuos tris ansamblius imsiu ir suplaksiu į vieną visumą. Net negalėčiau pasakyti, ką ir kaip kiekvienas kolektyvas grojo, tačiau susiklausė jie gana maloniai ir mielai. Toks ramus ir gerietiškas, sakyčiau, mjr‘iškas festivalio startas.

MARGA MUZIKA. Numylėtiniai nuo pat grupės gimimo. Tiesa, pirmas žvilgsnis į dešinėje grojantį gitaristą privertė nusimesti Čižo alaus dulksną nuo smegenų ir susimąstyti: „čia kas?“ :) Įjungus mąstymą, pažįstami veido bruožai nustelbia naują šukuoseną… O tuo metu ant scenos merginos linksminasi, dainuodamos įvairių tautų dainas. Ko gero, labiausiai patinka tai, kad grupę tiesiog „veža“ nuo jos atliekamų dainų, kas puikiai persiduoda ir klausytojui…

SPANXTI. Kaskart su nekantrumu laukiama grupė ir šįkart nuskamba puikiai. Niekaip nesuprantu, kodėl jie man patinka (pagal apibrėžimą neturėtų), tačiau kaip ir visuomet jie nuskraidina tave kažkur anapus, net nesuprantant už ką, kaip ir kodėl.

BLOOD AXIS. Ties šia grupe labiausiai norisi parašyti „no comment“ ir supraskite kaip norite :) Jie susiklausė gerai, bet negaliu atsikratyti jausmo, kad ne viskas buvo gerai. Pagrįsti negaliu, o gilintis tingiu…

TROLL BEND FIR. Ką gi, baimės, skrebėjusios kaip pelytės kažkurioje dūšios vietoje, kad taip ilgai laukta grupė nuvils, pabėgo, išgirdusios pirmuosius muzikos garsus. Tačiau iškilo klausimas „o kaip juos fotografuoti?“ Ne, ne todėl, kad nebuvo apšvietimo ar atrodė jie nekaip. Priežastis daug paprastesnė: kojos pačios judėjo energingos muzikos taktan, o fotografavimui reiktų stabilumo ir ramybės :) Kiek mačiau, toks pat poveikis buvo ir gana gausiai susirinkusiai publikai. Ūžė ir judėjo visi taip, kad linko ne tik eglė, bet ir tvorelė, kurios  tarpai buvo pakankami ne tik vaikams, be ir liesesniems publikos atstovams, norėjusiems nufotografuoti grupę savo „muilinyte“ iš arčiau. O troliai, girdami lietuvišką alų, siautė ant scenos, perduodami tą siautulio dvasią ir žiūrovams…

Bet viskas, net ir tai kas gera, baigiasi. Po pasirodymo, užlipus viršun link Alaus namų pilstymo stoties, nudžiugino dar viena transporto priemonių stovėjimo aikštelė. Tiesa, buvo tamsoka fotografuoti, bet įsivaizduokite (ar prisiminkite), kaip atrodo sausakimša, bet tvarkingai sustatytų automobilių parkavimo aikštelė. Dabar automobilius pakeiskite į vaikiškus vėžimėlius ir vaizdą turėsite…

Pentadienis baigiamas… bokalu alaus prieš miegą…

Šeštadienis prasidėjo mintimi „ne, ne, alaus daugiau ni-ni“, tačiau tas „ni-ni“ galiojo iki buvo nueita iki… taip, taip, Amatų kiemo ir Čižo :) Ten, gavus gaivinančio gėrimo bokalą ir šiam padėjus atsigauti, buvo nuspręsta „ne daugiau kaip 1 bokalas per 1,5-2 valandas“. Laikantis tokio grafiko, alus veikė kaip gyvybės eleksyras (atsiminti kitam kartui!)

Tiesa, reikia nukrypti ir prisipažinti, kad nenuėjau niekur kitur, apart Amatų kiemelio ir dviejų pagrindinių scenų… O Juodaragis pasižymi ir paskaitomis, ir filmų peržiūromis, futbolu ir dar biesas žino kokiomis akcijomis-atrakcijomis. Jei yra noro, galima sudalyvauti daug kur, tačiau kai noro nėra – galima pasiilsėti… Ir tiesiog gėrėtis publika.

O gėrėtis tikrai buvo kuo. Nustebino ne tik gausus vaikų kiekis (MJR visuomet pasižymėjo šeimyniškumu), bet ir tai, kad dauguma atžalų buvo tėčių globoje. Ir pasakyčiau labai rūpestingų ir mylinčių tėčių. Miela malonu buvo matyti, kaip jie mažylius ir kiek ūgtelėjusius, tačiau vis dar nedickus, vaikus sūpuoja, nešioja, guodžia susižeidus… Žinoma, buvo vaikučių ir mamų (ir tetų) rankose, tačiau toks kiekis vyrukų su vaikais ir stebino, ir džiugino.

Šeštadienio programoje didžiausias dėmesys kliuvo pagrindinei scenai, su retais nubėgimais iki Pušyno, pasižiūrėti, o kas gi ten vyksta. Kartais padėdavo fotografų bendradarbiavimas: pradėjus groti grupei scenoje susiskambinama ir pranešama apie tai…

Taigi, tikiuosi teisingai prisiminsiu lakstymo tvarkas… iš kitos pusės, tai nėra taip jau svarbu.

Didžiojoje scenoje – ALE VA, GYVATA, UGNIAVIJAS, TRYS KETURIOSE. Dar vienas rinkinukas folkloro. Skirtingo ir panašaus, skambančio, bet neįsimenančio kažkuo ypatingu, jau girdėjo ir mielo. Man tai buvo tiesiog apšilimu prieš kitas grupes.

Tuo tarpu, Pušyno scenoje – JUODVARNIS. Pirmą kartą juos išgirdus (dar kaip ROTARY PUMP), nudžiugau ir pavadinau juos KATEDRA ir OBTEST vaiku, kuris teikė vilčių. Dabar gi… Atgal prie pagrindinės scenos.

Ten vis dar folkloras (ar dambreliai), taigi galima nueiti iki palapinės kiek užkrimsti.

DONIS. Išgirdus iš tolo Rasa Serra balsą, optimistiškai pamaniau, kad bus ir ji, bet… Kiek paklausius ir padarius kelis kadrus grįžtu atgal prie pagrindinės scenos.

O ten – ukrainiečiai TARUTA. O, taip! Spalvos ir uždegančios dainos neleidžia net pagalvoti apie ėjimą kur nors kitur. Juolab ant scenos – viena iš pirmųjų šio festivalio nėštukių. Žinoma, po „Kilkim žaibu“ žinojau, kad laukia viena, bet kad jų bus daugiau… Bet apie viską iš eilės.

Po ugningai spalvingųjų ukrainiečių – senieji BIX. Trečias kartas nemelavo – ir gerai padarė. Nes tai ta grupė, kurią žinau nuo (khm, khm) metų, kuri buvo viena iš pirmųjų mano išgirstų ir pamėgtų… Žodžiu, nostalgija suveikė teisingai, juolab jie ir grojo „taip, kaip reikia“ :) Beje, vyresnių žmonių nostalgija – tai viskas aišku, bet ką išdarinėjo vaikai!!!! Ir čia nostalgijos niekaip neprikiši. Tai buvo vienas iš kartų, kai gailėjausi, kad neturiu filmuojančio aparato po ranka …

Būtent šios grupės metu buvo išmėginamas tvorelės (ir apsauginių) tvirtumas. Metalas rietėsi, lingavo, apsauga stengėsi išlaikyti pozicijas vien tam, kad priekyje buvusieji netyčia nepakliūtų po presu, jei aptvėrimas neatlaikytų , bet viskas baigėsi gerai (tfu, tfu, tfu per kairį petį)… nors šiek tiek  baisu buvo…

Tarp BIX ir BIX subėgiojama į Pušyno sceną. Nes ten – grupė LUCTUS. Jei keli pirmieji LUCTUS pasirodymai padarė milžinišką įspūdį, dabar kiek „atšalau“. Žinau visus šiuos vyrukus, mėgstu ir myliu juos kaip muzikantus ir šiaip puikius žmonės, bet „neveža“ šiandien jie manęs – gal ir nuotaika bei festivalis ne tie…

Atgal prie pagrindinės scenos. Pakeliui dar kiek stabtelima Amatų kieme prie linksmos kapelos, pagal kurios grojamas polkutes sukasi poros…

PIEVOS. Maža lyriška pertrauka, kurios reikia, nes jau ir kojos, ir nugara ir visas organizmas rėkte rėkia „Sėsk!!!!“. Bet negi dabar ilsėsies…

Pušyno scenoje kažkuriuo metu grojo POLUDNICA, ARNICA, SONNE HAGAL. Visiems jiems skyriau minimaliai laiko, nors ir per jį galima buvo suprasti, kad tai „ne mano“ grupės ir „ne mano“ muzika. Juolab, kad tuo metu didžiojoje scenoje vyko linksmybės, kurių nesinorėjo praleisti ar keisti į ką nuobodesnio. Tačiau jau ne kartą įsitikinau, kad ne veltui yra tiek daug ir įvairios muzikos. Žmonės skirtingi, todėl kas [ne]patinka man, gali [ne]patikti kitiems.

Atgal prie pagrindinės scenos, kur nusprendžiama sėkmingai praignoruoti likusią Pušyno sceną dabar jau iki pat pabaigos.

DAZKARIEH. Va! Dar viena būsima mamytė :) Graži smulkutė vokalistė, lydima puikaus akompanimento, pakerėjo visus buvusius prie scenos. O jei ir ne visus, tai didžiąją daugumą… Kaip yra pasakęs žymus gitaristas Frankas Zappa „Kalbėti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą“, todėl daug nesiplėtodama pasakysi – raskite šios grupės įrašus ir paklausykite. Patiks-nepatiks, o nuomonę susidarysite. Tik klausydami įsivaizduokite, kad esate prie scenos gražią vasaros naktį, liepsnoja pora didelių ir trakšinčių laužų…

Aistė ir grupė SKYLĖ. Visas pasirodymas buvo sudarytas iš labai kruopščiai parinktų dainų, iš visų grupės „periodų“. Manau, patenkinti liko visi. Visą jų pasirodymą galima apibendrinti vienu vaizdiniu –Aistei pradėjus dainuoti Jūratės ir Kastyčio duetą, minia tapo dideliu choru traukiančiu šią dainą kartu su atlikėjais.

Tokia lyrine nata buvo baigtas šeštadienio vakaras… Nerimstančių ir nepailstančių dar laukė DJ‘ai ir šokiai iki paryčių, o Ramučiuose pervargę vaikučiai knirkė, tačiau nuovargis įveikė ne tik juos…

Sekmadienio rytas buvo skirtas (niekaip neatspėsit!) Amatų kiemui ir Čižui. Tiesa, šįkart nuostabiai girai, nors ir bambaliukas alaus buvo prigriebtas „nuotraukoms tvarkyti“… Prasidėjus ripkai, nueinama pasižiūrėti į tą liaudišką „čiūdą“. Bežiūrint „užsikabliuojama“ iki tiek, kad ateina mintys „o gal nueiti Vilniuje pažaisti“. Juolab kviečiantys sake, kad žaisti galima ne tik sportiškiems ar liesiems :)

Laikas nenumaldomai bėga, ir su gailesčiu širdyje, dar nesulaukus grupių, Zaraso sala paliekama. Paliekamas ir vėl mielai paskutiniam vasaros savaitgaliui priglobęs ir nudžiuginęs festivalis „Mėnuo Juodaragis“.

Reziume. Nepaisant smulkių nesklandumų, tokių kaip „velniškai skauda kojas“, „noriu miego“, „pirmadienį į darbą“ ir „niekur aš neisiu nuo Čižo alaus“ :D, festivalis MĖNUO JUODARAGIS tapo nuostabia vasaros sezono pabaiga. Susitiksime kitais metais!

 

Share this Post

 

Susiję įrašai

 
 

1 komentaras

  1. Jonas Vandzinskas parašė:

    Zinau Cizo alu jau pora desimtmeciu,zinau ir apie produktus naudojamus jam gaminti-JOKIOS CHEMIJOS!Net ir medu, kuri naudoja aluciui paruosti „melzia“ is nuosavu bituciu,geriant jauciasi naturaliu produktu kokybe.Tegyvuoja CIZO ALUS.Tokie festivaliai ir laisvalaikis su CIZAIS-vienas pasigerejimas,fantastika…

 
 

Parašykite komentarą