Ričardas Laginauskas: KATEDROJE buvo viskas nuo pirmo iki devinto nuopuolio rato (2 dalis)

 
Parengė: Jurga Kalinauskaitė

Pirmojoje interviu dalyje KATEDROS lyderis Ričardas Laginauskas ir naujasis grupės narys Rimantas Budriūnas pasakojo apie pokyčius grupėje bei kūrybos procesą. Šioje interviu dalyje bus galima sužinoti apie grupės istorijos vingius tai, ko galbūt nepavyko sužinoti anksčiau. Apie visa tai ir kita – skaitykite toliau.

 Papasakok apie pačią pradžių pradžią, kurią galbūt ne visi dar žino.

Ričardas: Pati pradžių pradžia… Būdamas kaime iš neturėjimo ką veikti, tampiausi po  senovinį namą, užsilipau į viršų ir radau daiktą, panašų į gitarą. Kabojo stygos, jos nebuvo pritaisytos… Prisikaliau stygas vinimis, pradėjau kažką birbint, tas birbinimas gavosi taip: vienu pirštu vedžiojau ir bandžiau rasti kokią melodiją. Vėliau iš kaimo parsivežiau tą gitarą, daugmaž ją susitvarkiau. Tuo metu man buvo gal 12 – 13 metų. Šiaip ne taip sužinojau kaip tą gitarą derina, susiderinau. Galvojau, kaip kažkokį akordą rasi… niekas nieko nerodydavo tais laikais. Kas moka groti – kitam nelabai rodo. Bet aš pamačiau kažkokį čigonų grupės plakatą. Gitaristas laikė rankas uždėjęs ant gitaros kaip akordą, aš irgi taip sudėjau gitarą derindamas – žiūriu, skamba. Patraukiau pirštus truputį toliau – dar labiau skamba. Ir taip į vieną pusę, tai į kitą. Pirštą pakėliau – op, minoras. Jau supratau šį bei tą ir pradėjau taip pats vienas mokytis. Išmokau groti. Vienam groti noras greit praėjo – neįdomu. Turėjau geriausią draugą, buvom mes tokie „indėnai“, lakstėm kartu. Pasakiau jam: „Algi, užteks būti indėnais, imk gitarą“, o jis: „Ai, nenoriu..“, bet vieną dieną man jis skambina ir sako: „Atvažiuok, tėvai kankles nupirko“. Galvoju, kokia čia dar nesąmonė – kanklės. Atvažiuoju, o ten – gitara. Greit jam parodžiau akordus ir mes pradėjom kažką birbint. Na, ir taip per metus laiko birbinimo, kažkas mums pradėjo  gautis. Na, paskui dar birbinom, į savo komandą kvietėm labai daug klasiokų, bet jie neatitiko mūsų tam tikrų reikalavimų. Tuo metu mums buvo po 14 metų ir mes jau galvojom apie grupę. Atsimenu, ėjom į irklavimo treniruotę ir po treniruotės mes abudu lipom į kalną, abu pavargę, pasakiau: „Žinai, Algi, man labai nusibodo irkluoti, na, aš noriu groti“. Tada reikėjo pateikti į mokyklą, į ansamblį. Pasikviečiau vieną vyruką, kad jis mane ten nuvestų ir patekom. Aš atėjau bosistu, nes gitaristo vietos nebuvo. Tai po mėnesio jų gitaristui lūžo ranka ir aš užėmiau jo vietą. Tada atsivėrė durys Algiui, nes Algis buvo bosistas. Taigi buvo trys gitaros, būgnai ir netgi klavišiniai.

O koks buvo grupės pavadinimas tada?

Ričardas: Tada pavadinimo dar neturėjome. Beje, klavišininkas greitai pasitraukė. Jo motina buvo direktorė, jis pirmūnas, o mes mat čia trys chuliganėliai. Keturi iš tikrųjų, bet ketvirtas irgi atšoko, taigi buvom trise. Būgnais grojo toks neblogas vyrukas, bet, taip sakant, prastas muzikantas. Jam išėjus, jo vietą jau užėmė Marius. Marius atitiko mūsų grupės „reikalavimus“. Bet iki to laiko, kol buvome trise – aš, Algis ir Marius, pasikeitė dar apie 20 žmonių. Toliau mokykla pradėjo eiti į pabaigą, nes už „sunkų“ elgesį išformavo tą mūsų ansambliuką. Na, tuo metu jau grojom hard’ą, tai „Black Sabbath“ iš esmės. Niekas tos muzikos tada neklausė. Būdavo, kad mes per klasės vakarėlius stovėdavom prie patefono, kur grojo plokštelė – buvo, Algis stovi su dideliu atsuktuvu ir groja „Black Sabbath“, nes jei tik Algis užsisuka iškart kažkas pakeičia. Labai pykdavom, jei kas „Village People“ uždėdavo (šypteli). Mokykla baigėsi, „Katedros“ dar nebuvo. Tuo metu „Black Sabbath“ baigėsi ir prasidėjo mūsų kūryba. Ta kūryba buvo labai labai panaši į „Black Sabbath“, bet su tokiomis nihilistinėmis idėjomis, kaip kad mus gąsdindavo. Nihilizmą derinom su absoliučia agresija. Bet su muzika nieko bendro iš esmės neturėjo, tai daugiau tik idėja. Taigi, su mokykla viskas baigėsi, aš moksluose prisidirbau „reikalų“ ir mane labai greit paėmė į kariuomenę. Tada Algis, iš solidarumo, kaip tikras draugas, padarė greitai lygiai tą patį – metė viską ir išėjo iš paskos su manim, kad mes užtruktume tik du metus kariuomenėje. Marius nuo kariuomenės išsisuko visai.

Kaip reikalai klostėsi po kariuomenės?

Ričardas: Kai grįžom mūsų viena gera draugė pasigyrė, kad ji dainuoja ansamblyje. Klausiu jos: „Kas čia per ansamblis?“. Sako: „Yra toks, Rosita Čivilytė ten dainuoja, aš, dar daug vyrukų yra“. Sakau jai: „Na, nuvesk tu mus ten“. Sako: „Gerai, gerai, mums ten būgnininko reikėtų“. Aš sakau: „Būgnininką turiu“. Ateinam – o ten toks didelis ansamblis. Vaida (draugė – aut.past.) už fortepijono, R. Čivilytė prie fortepijono dainuoja, daug gitarų, žmonių, žodžiu, „kardebaletas“. O mano grupės supratimas buvo – trys žmonės. Man atrodė jog visi kiti čia nereikalingi. Na ką, Marius tiko jiems už būgnų. Jie groja, žiūriu, padainavo posmą, padainavo antrą ir turi būti gitarinis „improvizas“ – jo nėra. Sakau: „Chebra, gal improvizacijos kokios reikia?“, klausia: „O tu gali?“, sakau: „Kaip ir galėjau kažkada…“. Sako: „Pagrok“. Pagrojau, sako: „Pasilik“. Sakau jiems: „Pasilieku, bet su savo bosistu“. Sako: „Atvesk“. R. Čivilytė šitame kolektyve užsilaikė pusantrų metų, kitų irgi nebeliko. Tuo metu jau iš kariuomenės parsirado Povilas Meškėla. Jis irgi buvo labai fanatiškas, labai draugiškai į mus žiūrėjo, buvome puikūs bendraminčiai. Jis, kad galėtų normaliai treniruotis dainuoti – užsidėdavo tašę ant galvos ir rėkdavo, na, kad kaimynai negirdėtų. Balsas buvo… įspūdingas, aš dar nebuvau tokio girdėjęs ir manau, kad buvo negirdėjus visa Lietuva. Taigi yra atskiras vokalas, reikia trijų gitarų. Iš pradžių buvo pakviestas dar ne Rainys, bet kitas gitaristas, kuris mums po to padėjo su laiku subyrėti… Bet šiaip branduolys susidarė: Meškėla, Rainys, Marius, Algis ir aš.

O kaip buvo su pavadinimu?

Ričardas: A, pavadinimas.  Labai ilgai vyko Vilniaus Katedros remonto darbai. Katedra buvo visa aplipdyta pastoliais kaip koks ežys. Vakarais, kai nebūdavo ką veikti, trindavomės ten. Lipdavom tais pastoliais. Sargai saugojo, bet mes išmokom kažkaip juos apeiti. Kažkada užsilipom iki pat viršaus. Girdim, vargonai groja – gražu. O ten, pasirodo, vagonininkas repetuoja. Na, įpratom ir lipdavom pastoviai. Ten, aišku, aplaipiojom kiekvieną kampą, išmaišėm Katedros palėpę, Katedra buvo mūsų antrieji namai. Iš mokyklos, praleidę pamokas, savaime suprantama, namo gi neidavom iš ryto, tai važiuodavom prie Katedros ir lipdavom ten. O ten dar būdavo tokia būdelė, ten būdavo šilta. Labai gerai ten buvo sėdėti. Be tų visų bažnytinių relikvijų ir senų kaulų ten daug visko yra, tik niekas niekada niekam nereklamavo. Sakiau, jei dar kada remontuos, kai būsim kokių 80-ies metų, su Algiu lipsim ten. Jeigu tik pajėgsim. O grįžtant prie pavadinimo, tai pradinė mintis buvo – „Katedros Kaukolė“. Bet truputį per ilgas ir truputį per žiaurus. Bet kartą skambinau Algiui, bet surinkau ne tą numerį. Atsiliepė ir sako: „Katedra“. Pagalvojau: „O ką? Puikus pavadinimas“.

Rimantas: Katedros kupriai (juokiasi).

Ričardas: Panašiai, ir varpais skambint bandėme (juokiasi).

O neskamba ironiškai dabar tas pavadinimas dainuojant „Kariai Pagonys“?

Ričardas: Žinai, su religijom aš apskritai nieko nerišu.

Koks buvo pirmas koncertas?

Ričardas: Pirmas koncertas buvo mokykloje. Tada aš buvau dar ir vokalistu, tai būdavo, kol dainuoju – stoviu scenoje, nes mikrofonas per vidurį, o kai atidainuoju – einu slėptis už užuolaidų ir ten groju toliau. Ėjau kaip priverstas, man tikrai buvo labai baisu.

O pirmasis „Katedros“ koncertas?

Ričardas: O „Katedros“ pirmas koncertas buvo 1986 metų gruodžio 14 dieną, „Sigmoj“. Buvo gan neblogas festivalis tada. Geras koncertas ir labai geras „piaras“ tarp žmonių išėjo. Nerašė  laikraščiai, nebent kokia mažą žinutę, kurią žmonės dažnai pagaudavo ir išpūsdavo iki didelio reikalo. Tokie laikai buvo, buvo baisiai įdomu visiems. Visi rėkė: „metalo!“, nors nežinojo, kas tas metalas. Sąlygos groti metalą buvo idealios. Tada buvo galima prasimušti visoms metalo grupėms. Tai buvo tie laikai, kai metalas galėjo pakilti. Mūsų laimė buvo ta, kad mes buvom geriausi.

Kaip su instrumentais buvo?

Ričardas: Sunku, oi sunku…

Rimantas: Gal jūs irgi plėšdavote telefono kabelius?

Ričardas: Ne. Bet buvo, kas mūsų kieme taip darė, aš dar per mažas tam buvau. Aš netgi turėjau jau padarytą tokią. O šiaip tai ne, nenorėjom tokiame lygyje būti, norėjome būti truputį aukščiau. Beje, kai pamačiau tą vokišką gitarą, Algis saugojo parduotuvėj, kad niekas nenupirktų jos (gūžčioja pečiais). Aš nežinau, kaip jis būtų sulaikęs tą žmogų, kuris perka tą gitarą, kol aš rinkau pinigus. Pinigus rinkau taip: mano motina pardavė kažkokius savo papuošalus ir atidavė man tuos pinigus, kad aš galėčiau nusipirkti gitarą. Tada man buvo jau 18 metų. Taigi vėlokai aš įsigijau tokį instrumentą. Aišku, vėliau atsirado Fenderis, po Fenderio – Gibsonas ir taip toliau, dabar aš tų gitarų turiu 20.

Paskutinieji koncertai senąja penketuko sudėtimi vyko ne Lietuvoje…

Ričardas: Taip, po koncerto Sobote, atsimenu, mes dar grojome vieną koncertą Švedijoje ir namo  važiavome skirtingais transportais. Atskridome lėktuvu iki Rygos, aš su Algiu sėdome į taksi ir išvažiavome iš Rygos į Vilnių, palikome visus, kažkas dar irgi atskirai važiavo.

Rimantas: Važiavote iš Rygos į Vilnių su taksi?

Ričardas: Taip, mes tada turėjom pinigų. Tada mes buvome viena iš nedaugelio grupių, kurios važinėjo į užsienį. Ten mums mokėjo normaliai. Aišku, jeigu mes būtume protingi kaip tie „homo-sovietikusai“, būtume taupę pinigus ten – iš brangesnio viešbučio ėję į pigesnį ir visus pinigus pasiėmę grynais, o po to patys būtume galvoję apie nakvynes, maistą, tai būtume dar daug sutaupę. Bet mes nieko netaupėm, mes švaistėmės jais, iš honoraro atiduodavom susikaupusias skolas, galiausiai išėjo susitaupyti ir gitaroms. Taigi po to mes subyrėjom, užsieniai nutrūko. Bet vėliau užsienis atsidarė visiems ir tada užsieniečiams buvo nebeįdomu. Iki to mes buvome baisi egzotika, buvo Gorbačiovo laikai, visiems baisiai įdomu, kas per grupės iš „ten“, o ir dar toje grupėje aš buvau kariavęs už tą „raudoną reikalą“, tai jie tą reikalą baisiai išpūtė, tai buvo tokia egzotika, kad ėjo mūsų, kaip į zoo parką pasižiūrėt. O tai reiškė gerus pinigus. „Katedroje“ buvo viskas nuo pirmo iki devinto nuopuolio rato.

Ar dar gyvos idėjos, kurios paskatino grupės susibūrimą?

Ričardas: Žinai, idėja buvo ne tekstuose ir ne dar kažkame. Kažkada manęs klausė: „Ką jūs tuo norite pasakyti?..“, sakau: „Nieko, noriu pasakyti, kad mes grojame…“ Jeigu nereiktų vokalo, mes kurtume instrumentinę muziką, o instrumentinėje muzikoje kiekvienas viską išgirsta pagal savo supratimą ir muzikinį lygį. Tekstams aš nekeliu didelės reikšmės, nuo vaikystės aš viską girdėjau angliškai ir nelabai supratau tos anglų kalbos, aš supratau kitą kalbą – tą, kuri yra tarp žodžių, tarp eilučių, tarp dar kažko kito. Idėja pas mus buvo muzikinė. Tada norėjosi groti šiek tiek geriau už kitus, galbūt greičiau, galbūt trankiau.

Koks yra įsimintiniausias koncertas?

Ričardas: Pasakyti koks? Paskutinis. Visada taip būna. Iš koncertų lieka gera energija arba bloga, jis kvepia arba ne. Tik tai tą ir atsimeni. Galiausiai visi taip suvienodėja…

Rimantas: Paskutinis būna įsimintiniausias, nes jį geriausiai prisimeni (šypteli).

Ričardas: Būtent.

Ričardai, ar palaikai ryšį su buvusiais grupės nariais?

Ričardas: Prieš porą dienų buvau susitikęs Marių. Bendraujam mes, abu juk Antakalnyje gyvenam, nori-nenori susitinkam. Žinai, neliko jokių prieštaravimų kažkaip, kurie kažkada galėjo būti, dabar žiūri visai kitaip. Žiūri kaip į žmogų, su kuriuo daug esi nuveikęs, kaip į bendražygį. Ne vieną pūdą druskos kartu suriję. Su Algiu mes kažkiek mažiau bendraujam, bet manau, kad prisimename vienas kitą labai gerai. Rainį esu kažkada matęs ir su Povilu susimatom kai kada. Aktyvus bendravimas dabar manau, nereikalingas. Ir tuo labiau, kad mes visi jau nebe vaikai, visi turim šeimas.

Pykčių nebeliko?

Ričardas: Kokie dar pykčiai? Kaip sakoma: pyk nepykęs – nieko nepakeisi. Iš esmės tiktai savo laiku pyktis davė daug jėgų antrajam diskui. Antrasis diskas, kas žino, tai jis buvo gerokai piktesnis, aršesnis ir ko gero, sudėtingesnis techniškai ir visaip kitaip. Mes visai kitokį stilių mažiau nei per pusę metų įvaldėm. Mes staigiai nuo gražaus ir melodingo heavy metalo perėjom prie thrash’o…

Buvai daugelio jaunų grupių konkursų komisijos narys. Ką gali pasakyti apie tas jaunas lietuviškas grupes?

Ričardas: Yra labai gabių žmonių, yra ir šiaip norinčių grot. Kiti gi negalvoja, kad gros visą gyvenimą, jiems tai yra hobis ir tiek.

Bet yra potencialo, kad kažkas gali iš to išaugti?

Ričardas: Manau, kad gali. Jeigu mes galėjom, tai kodėl kiti negali? Manau, kad ir dar geriau gali. Dabar sąlygos kokios…

Bet tos grupės greitai išyra…

Ričardas: Tai va būtent, nebėra to fanatizmo. Matyt, mums iš to „bado“ ir buvo kitaip. Reikia turbūt pabūti truputį „alkanam“. O čia, kai viskas yra… Tiesą pasakius, pats nežinau, ką aš dabar daryčiau, jeigu dabartinėmis sąlygomis taip gyvenčiau. Bijau, kad taip, kaip buvo, nebūtų. Galvočiau, kaip daugelis – kaip užsidirbti daugiau pinigų ir taip toliau. O gal ir ne. Gal ir galvočiau, kad reikia kažką sukurti. Bet žinai, ta kūryba… tuo metu, kol tu gyvas – visiems įdomu, o kažkiek laiko praeina ir visi pamiršta. Grupė gera tol, kol ji gyva.  Lai tik visos Lietuvos grupės groja ilgai. Pirmenybę aš, aišku, skiriu metalui. Pasakysiu sąžiningai: mano manymu, metalas yra gerokai aukštesnio lygio už kitus stilius. Visgi reikia turėti techninį potencialą, kad galėtum kurti. Ir jį sunkiau groti, ir sveikatos reikia daugiau turėti, nes greičiau iš tavęs jėgas ištraukia. Aišku, bet kokį metalą groti gali ir beždžionė. Kaip kad ir ta jauna grupelė („Paralytic“ – aut. past), kuri šiemet laimėjo Wacken’o atranką – na jie „artojai“, jie darbštuoliai, jie tikrai dirba.

Šia viltinga gaida ir baigsime dviejų dalių pokalbį su „Katedros“ vyrukais. Sekite grupės naujienas oficialiame grupės puslapyje: www.katedrainrock.com.

 
 
 

0 Komentarai

Galite būti pirmuoju pakomentavusiu.

 
 

Parašykite komentarą