Marilyn Manson: kai vieno karto nepakanka

2003-ieji.. Vertikalus horizontas (ar Horizontali vertikalė?), Marilyn Manson, problemos, sušikančios koncerto pradžią.

2012-ieji… BDG, Marilyn Manson, problemos, sušikančios koncerto pradžią.

„Kodėl kai kuriems žmonėms reikia dukart užlipti ant to paties grėblio?“ – štai kur klausimas. Tačiau grėblys buvo kiek kitoks – anuomet apie fotografavimą nė minties nebuvo ir buvo viltis, kad per devynis metus ‘užaugo’ ir atlikėjas su savo komanda, ir mūsų organizatoriai. Tačiau puikiai žinome, kieno motina yra toji viltis…

Tačiau atmeskime visus nemalonius prieskonius ir pasižiūrėkim subjektyviai objektyviu žvilgsniu į patį koncertą.

Apšildymas pradeda prieš aštuonias ir susivynioja apie pusę devynių. Operatyvu, puiku, valio! Beje, durnas klausimas: anuomet šildė ne tie patys? Nes gilumoje kažkas kirba, nors, iš esmės, tai ne taip ir svarbu.

Po apie dvidešimties minučių trukusio derinimosi ir scenos konfigūracijos keitimo, nuleidžiama užuolaida, dengianti sceną, ant jos viskas nutyla-nurimsta ir… 20 minučių – skrydis normalus, 30, 40, 50, valanda…  Pridėjus prie pradinių problemų, kurių ranka nekyla jų pavadinti paprastu „nesusipratimu“, laukimas nuotaikos tikrai nepagerina.

Pagaliau po valandos su ‘uodegyte’ už užuolaidos pradeda blyksėti šviesos (chi-chi, nauja mada? tą patį visai neseniai matėm Forum Palace), užuolaida nukrenta ir prasideda vyksmas. Vyksmas, kurį sunku pavadinti vientisu dėl keistų, niekuo nepaaiškinamų (išskyrus vieną, kai buvo keičiamas scenos vaizdas) ilgokų pauzių tarp atliekamų kūrinių. Ne vienai lietuviškai grupei esu mynus mozolius ta tema – ir še tau boba ir devintinės! Neprofesionalumas ir (arba) skerso dėjimas ant gerbėjų gana žinomos grupės koncerte… Hmmm… Vargu bau, ar taip sau gali leisti elgtis atlikėjas, kuris žiūrovus turėtų ‘jamti‘ šou pagalba – ne vokalu gi! Nekeista darosi, kad susirinkusių ne prūdai. Tik pradedi isijausti į tą garso marmalynę, kurioje kažkaip atpažįstami kažkiek pažįstami melodijų atgarsiai ir -bac!- vėl pauzė. Per trumpa, kad nueit pamyžt-alaus-parūkt, bet pakankama, kad beatsirandantis entuziazmas nuspręstų, jog neverta judinti savo sėdimosios iš ten, kur jis dabar slūgso. Tiesa, kai kurios pertraukos dalinai buvo užpildomos Marilyn Manson prakalbomis, kurios visos susijusios su šventeivų surengta koncerto PR akcija išvakarėse. Ką jis būtų daręs, jei tos temos nebūtų? Dalinai retorinis klausimas, nes iš pasirodymą Maskvoje stebėjusių pažįstamų, žinau atsakymą – nieko! Beje, egzorcistai, laikas susirūpinti, nes Velnio Akmuo artėja – kur piaras?

Žinoma, objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad šou elementų buvo. Kaip buvo ir pakankamai gražus scenos apiforminimas, apšvietimas, apdūminimas, apmėtymas popieriukais :). Kaip buvo ir puikiai visiems (net ir menkai -kaip aš- besidomintiems Marilyn Manson kūryba) pažįstamų kūrinių, tarp kurių ir „Sweet dreams“, ir „mObscene“, ir „Personal Jesus“, ir dar kažkas… Ir kaip bonusas prie visa to – ganėtinai poklaikė košė, kurią sunkoka pavadinti nors kiek padoriu garsu. Bent jau apačioje, nes iki tribūnų užkilti nei noro, nei noro :) nebuvo.

O liaudis tūsinosi… Taip jiems ir reikia, jei jiems to reikia. O aš didelę dalį koncerto su nostalgija svajojau, kad šiuo metu ant scenos būtų (dėl gana logiškai paaiškinamos minčių ir asociacijų sekos) MORTIIS…

Nors jau ne kartą įsitikinau frazės „Niekada nesakyk niekada“ teisingumu, šiuo metu šiam atlikėjui trečio šanso nė už ką neduočiau…

One thought on “Marilyn Manson: kai vieno karto nepakanka

  • 2012-06-15 at 13:44
    Permalink

    Kaip supratau, tai ir gerai kad nebuvau… Prieš 9 metus prakeikiau koncerto organizatorius – kam tada buvo bilietai atskiri į fanų zoną, jei visus suleido kartu!!! Žmonių prisigrūdo arčiau scenos galybė, o tvankumas neišpasakytas. Jaunimui buvo dar pakankamai gerai, o kai mano amžius jau 50 buvo beveik pasiekęs, tai šokinėt į taktą ir kaip žuvis gaudyt orą ilgai negalėjau. 3-4 gabalus ištempiau ir turėjau brautis tolėliau. Ir kas per mada pas mus sceną neaukštą daryt – iš toliau nieko nesimatė… Na nors garsas, kiek pamenu, lyg ir pakenčiamas buvo – ne taip kaip suknistam Siemens’e… Beje kalbant apie Siemens – niekaip negaliu suvokt kaip Nightwish’ai sugebėjo gerą garsą padaryti, kai daugiau (bent jau mano matytų) niekas nesugeba.

    Reply

Komentuoti: Zenonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.