Mėnuo Juodaragis 2012: keistas paukštis tas juodaragis

 

Tikriausiai reikia pradėti nuo to, kad pamačius skelbiamas kai kurias grupes, pirmoji (ir ne tik pirmoji) reakcija buvo „WTF?!“ Šis klausimas buvo įgarsintas ir organizatoriams, kurie davė pionieriaus garbės žodį, kad viskas bus sudėliota taip, kad „problemų“ nekils. Akurat! Paskelbta programa nudžiugino, taigi į Zaraso salą buvo važiuojama jau kiek pakilesnės nuotaikos, juolab festivalyje bus visuomet nekantriai, o šįkart – po naujojo albumo išleidimo – nekantriau nei nekantriai, laukiami rusų stebukladariai THEODOR BASTARD. O ir paukštiška tema – daug žadanti…

Iš anksto suformuotas ekipažas tvarkingai susirinko ir net apdalijo visus rankų darbo paukštukais (dėkui, sesut!). Nei kelionė, nei įvažiavimas jokių problemų nekėlė. Ką reiškė atvažiuoti pirmą dienos pusę sužinojau tik pradėjus groti grupei SKYLĖ, kai atvyko tie, kas stovėjo mašinų eilėje beveik Zarasų pradžios… Įsikūrus Ramučiuose einama ragauti jau kelionės metu prareklamuoto Juodaragio alaus. Ties juo ir apsistojama iki… iki festivalio alus baigiasi !!! Žinoma, buvo kitų rūšių, tačiau varianto, kad geriamas alus baigtųsi jau nebuvo seniai…

Pirmoji diena, tiksliau, vakaras, nebuvo labai intensyvus. Dar prieš festivalį nusistatyti maršrutai, kurie ir buvo išlaikyti (su labai nedideliais nuokrypiais). Šis vakaras buvo skirtas TIK pušyno scenai, ir, nors knietėjo nuropoti iki Šarkos performanso, tingulys ir ilgametė festivalių patirtis padarė savo juodą darbą.

Fotografuoti pradedama nuo atidarymo prie Ąžuolo su KŪLGRINDA, ir pamažu patraukiama scenos link. O čia laukia Donio jaunimas – grupė GYVATA bei seni geri pažįstami UGNIAVIJAS. Ir, nors pastarieji kuklinasi dėl nepilno sąstato ir sako „nefotografuok“, tiek pirmieji, tiek antrieji sukuria puikią pradžios atmosferą scenoje. O gera pradžia – tai pusė darbo :)

O kitą „pusę darbo“ pradeda jungtinis estų-ukrainiečių kolektyvas SVJATA VATRA. Oje! Pasirodo vienas ukrainietis gali išjudinti ne tik savo estų komandą, bet ir publiką :) Tikrai norėtųsi pamatyti grupę jų pačių koncerte. Užskaityta su dideliu pliusu ir tikrai bus „gaudoma“ ateityje!

Aistė Smilgevyčiūtė su grupe SKYLĖ atliko namų darbus ir dalį savo pasirodymo buvo “labai į temą” :) Ir kaip visada žavėjo subtiliai ir kerinčiai parinktu repertuaru. Beje, gal kas nustatė, kokį instrumentalą grojo paukštiškai apsirėdę vyrukai?

Rodės, po gražaus lietuvaičių pasirodymo bus nedidelė pertrauka poilsio, tačiau laukė netikėtas siurprizas. Ukrainiečiai DAKHA BRAKHA tiesiog prikaustė dėmesį. Jų atliekama muzika Pušyno scenoje kerėjo ir kvietė į kelionę kartu su neįprastais vokalais, lydimais būgnų ir violančelės garsų. Kaip vėliau nusistebėjo vienas pažįstamas iš Rusijos, publika įsigyveno į pasirodymą su vaikišku atvirumu, priimdama viską naiviai ir betarpiškai. Tikriausiai dėl to muzika skambėjo dar įtaigiau…

Pagaliau atėjo ir CRUACHAN eilė. Jų ir lietaus. Kaip vėliau pasirodė, tai šio Juodaragio taisyklė – lietus per pagrindinės grupės pasirodymą. Deja, penktadienio vakarą lydėjo ne šiaip lietutis, bekrapyjantis šeštadienį per THEODOR BASTARD, o normalus lietus, privertęs susimąstyti apie savo techniką ir įvairiais įmanomais būdais ją saugoti. O “saugoti” reiškia fotografuoti greitai ir nedaug, todėl besibaigiant CRUACHAN nusprendžiama, kad “viskas – užteks tampyti sėkmę už ūsų” ir grįžtama į palapinę. Fototechnika suvyniojama į sausus ranksluosčius (visokiam gaisriniam! prisimenant aprasojusius stiklus KILKIM ŽAIBU festivalyje) ir užmiegama, tikintis, kad kita diena išauš ne tokia pikta…

Bet trumpai apie CRUACHAN užsiminti verta, vien tik dėl to, kad jų gretose turėjo pasirodyti ir lietuvaitė. Žinoma, ne tik dėl to :). Viena iš nedaugelio (gerai jau, viena iš dviejų) laukiamų sunkiųjų šio Juodaragio komandų….

Beje, reikia paminėti Pušyno scenos apšvietėją. Retai kada giriu, bet šįkart buvo nuostabu. Jei taip bus ir toliau, turėsime ne tik Birulį :)

Išaušta rytas, ir visi žvalgosi į dangų. Šis apniukęs, tačiau kol kas didesnio lietaus debesų nematyt, ir net kartkartėmis išlenda palepinti saulutė. Rytas praeina bekepant šašlykus ir besiklausant THEODOR BASTARD derinimosi – jau pagal tai suprantama, kad laukia (kaip, beje, visada) kažkas fantastiškai kerinčio. O dar žinant, kad už apšvietimo pulto burs pats Birulis…

Pagal nuotraukas galima būtų atsekti ikivakarinius klaidžiojimus, bet, jei trumpai, tai organizatoriaus prašymu aplankoma Šiaurinė scena su folk’u joje, praeinama pro kino ir paskaitų palapinę ir… netyčia nuklystama iki futbolo, kur pataikoma tiesiai į finalą! Visas vyksmas įamžinamas ir vėl einama kažkur klaidžioti toliau. Pakeliui pasitaiko amatų kiemas, paukščių šventykla, Akivarų kiemelis, inkilų dirbtuvės… Ir reikia paminėti, kad dangaus skrajūnų tema matoma visur aplink, o šeštadienio pavakarę dangų užpildo kiek kitokie skraiduoliai – oro balionai, sukėlę begalę teigiamų emocijų ne tik mažųjų festivalio svečių akyse.

Galiausiai ateina laikas, kai ant scenų prasideda veiksmas. Susistatytas “grafikas” leidžia kiek patinginiauti… Pagrindinis „krūvis“ teko vakarinei Didžiajai scenai su nedideliais pabėgiojimais Pušyno scenos link.

Nors iki scenos užklystama ir anksčiau, tačiau pagrindinis darbas prasideda nuo jungtinio Veronikos Povilionienės, grupės BLEZDINGA bei Lietuvos KARIUOMENĖS ORKESTRO pasirodymo. Prieš tai dar ištaikoma akimirka nubėgti prie kito scenos pasižiūrėti, kas per biesas ta RUMUNIJA yr. Pasižiūrima, išklausoma ir grįžtama atgal. Jungtinės komandos, dar be orkestro, pradžia rimta ir superinė, orkestro tirli-pirli reikalą kiek apga[i]dina, bet visumoje gavosi pusė velnio.

Toliau ŽALVARINIS. Akustiškai… Apie juos niekaip neišeina nieko blogo pasakyti :), net ir apie akustinę versiją/ Nors pažįstami latviai rauko nosį, pageidaudami „normalios“. Kaip ir „normalios“ šios grupės versijos dalį festivalyje KILKIM ŽAIBU (tiesa, šįkart ne taip „skauda“) tenka aukoti dėl vienos iš tų dviejų sunkiųjų laukiamų komandų. Šįkart tai estai THARAPHITA! Kada prie grupės matai „Estija“, gali būti užtikrintas visais šimtu procentų, kad bus kokybė. Tai visuomet teisinga kalbant apie sunkiąsias grupes. Šioji – ne išimtis.

Kadangi Andrius MAMONTOVAS neseniai šventė gimtadienį ir gėlių teikėja ašaringom akim prašančiai mirksėjo, nusileidau :) Sutartu laiku grįžtama prie didžiosios scenos, įamžinamas puokštės teikimas ir bučinukas (Birulis tuo metu miega saldžiu miegu) ir suglaudus ausis paknopstom atgal pas  THARAPHITA! Ten vyksta tūsas ir groja muzika! :P

Laiko užtenka ir grupei iš Vengrijos LARRNAKH, grojančiai kerinčią muziką, prie kurios pritaikomas taip pat hipnotizuojantis apšvietimas. Tobuliau vargu ar gali būti! Nors, kaip rodo praktika, neperšokęs per grovį, nespjauk į šulinį :) Juodaragio rengėjai sugeba pastoviai nustebinti, surasdami kažkur giliai slypinčius perliukus.

Bet tenka grįžti prie didžiosios scenos, kur aidint dainai „Laužo šviesa“ turėjo būti įspūdingas oro balionų paradas. Paradas buvo, tačiau dėl įspūdingas… Žinoma, koją pakišo lietus, nors manytau, tai tik patogus pa[si]teisinimas. Tiesiog vyksmas nei apgalvotas, nei suprantamas žiūrint iš šono… Mintis gal ir gera buvo, tačiau realizacija pavedė…

O dabar THEODOR BASTARD. Kaip sunku apie juos rašyti. Nors ir buvo techninių problemų, nukėlusių (nutraukusių pradžią) bei Fiodoras Svoločius buvo ir liko nelabai patenkintas, tačiau grupė skambėjo. Skambėjo, nepaisant visų nemalonumų! O išmintingai parinktas dainų sąrašas neleido nei atsikvėpti, nei nors minutei pabėgti iš audžiamo sapno voratinklio… Papildžius garsų voratinklį šviesų žaismu, gausime tai, kas priverčia ne tik tiesiog klausytis grupės atliekamos muzikos, bet klausytis nenuleidžiant akių nuo scenos. Ir taip, tai grupė, kurios atvykimas nulėmė mano apsisprendimą važiuotį į festivalį.

Paklausite kaip ATARAXIA? Nors ir buvo giriama, ji sugebėjo sulaikyti dėmesį neilgai. Gal jei prieš tai nebūtų buvus grupė, kuri man „rauna stogą“ kiekvienu savo pasirodymu, italai būtų susiklausę, o dabar jie pasirodė monotoniški ir vienodai nuobodūs ar nuobodžiai vienodi. Ir tokie, kuriuos nieko neprarandant (vaizdas scenoje per tris matytas dainas daugiau nei statiškas) galima klausytis iš miegmaišio palapinėje. Kas sėkmingai ir daroma, iki užmiegant.

Sekmadienis išaušta pasityčiojamai saulėtas. Ką gi, pakuojamas “namelis”, tačiau liekama pasiklausyti kelių grupių, tarp kurių dėmesio kliūva SEN SVAJA ir V. Landbergiui. Tiesa, bestovint eilėje prie bebrinių blynų išklausoma ir prieš tai grojusi grupė, tačiau šis jaunimas lieka neįamžintas. Sekmadienis džiugina oru, ir, tik leidusis į kelionę, suprantama, dangus laukė festivalio pabaigos, kad galėtų pravirkti. Taip ir baigėsi jubiliejinis paukštiškas MĖNUO JUODARAGIS.

Pabaigai. Tikrai keistas buvo šis Juodaragis, pralėkęs pakėlęs sparnus. Niekada dar neteko tiek čiauškėti su pažįstamais ar skrajoti po salą (tiesa, nugara ir kojos po to “padėkojo”, bet tai menka smulkmena, kurios galima buvo tikėtis – atstumai saloje nėra vaikiški). Nepaisant išankstinio nusistatymo (taip, jis buvo) pakeliui pasitaikiusi beveik visa publika buvo labai juodaragiška, o kiek stumtelėtų Ramučių kaimynai – nuostabūs. Nors ir turėjau įprasti per tiek laiko prie festivalio šeimyniškumo, tačiau kasmet didėjantis vaikų (o šiemet ir šunų) kiekis stebina vėl ir vėl… Kaip ir netikėti atradimai, priverčiantys kaskart klausti tų, kas prisideda prie festivalio organizavimo: „Kur, o svarbiausia – kaip, atkapstote tokias grupes?“

 

Share this Post

 

Žymos

Susiję įrašai

 
 

0 Komentarai

Galite būti pirmuoju pakomentavusiu.

 
 

Parašykite komentarą