Tamsos princas, kuris gyveno garsiau už mirtį
Jis nuveikė ir pasiekė viską, apie ką svajoja mirtingieji. Gyveno kaip norėjo, netaupė nei savęs, nei išteklių. Ir net mirčiai galiausiai pasidavė tik todėl, kad jam atsibodo groti žemiškajai publikai.
Taip svarsto Ozzy OSBOURNE‘O gerbėjai, įsitikinę, kad Apvaizda irgi mėgsta sunkųjį metalą. Tad maloningai leido savo numylėtiniui užbaigti žemiškus reikalus – pasirodyti paskutiniame „Back to the Beginning ” koncerte. Įteikti gerbėjams dovaną – pagaliau ir lietuviškai išleistus memuarus „Paskutinės apeigos“. Ir išeiti apsuptam šeimos narių.
Pusketvirto šimto puslapių knyga pasakoja dar negirdėtas istorijas, primena tai, kas jau sklandė viešumoje, ir traukia per dantį šventus. Autorius kaip visada dėl nieko nesigaili. „Žmonės manęs klausia: jei galėtum gyvent iš naujo, žinodamas tai, ką žinai dabar, ar ką nors keistum? Atsakau: jokiu sup*stu būdu! Jei būčiau negėręs ir nevartojęs, nebūčiau Ozzy. Jei būčiau elgęsis deramai ir protingai, nebūčiau Ozzy. Net jei rytoj viskas baigsis, man nėra kuo skųstis. Apkeliavau visą pasaulį. Mačiau daug dalykų. Buvo gerų dalykų. Buvo blogų. Tačiau dabar dar nesu pasiruošęs iškeliaut.“, – kalbėjo jis apie knygą. Tik šįkart viskas susiklostė ne pagal planą – praėjusių metų liepos dešimtąją Ozzy pristatė memuarus. O nepraėjus nė porai savaičių pasaulis gėlėmis, atminimo ženklais ir gražiais žodžiais atsisveikino su muzikos legenda.
„Paskutinės apeigos“ prasideda ten, kur baigiasi ankstesni memuarai „I Am Ozzy“ („Aš esu Ozzy“). Sūnaus Jacko žodžiais, tėvas seniai ketino parašyti tęsinį, nes per 20 metų nuo pirmosios knygos išleidimo įvyko tiek daug. Pasirodė Osbourne’ų šeimos realybės šou, vienas pirmųjų įvedusių madą rodyti žvaigždžių kasdienybę. Net Kardashianų nuotykiai užkariavo eterį tik po penkerių metų, kai Osbourne’ai jau buvo metę šį reikalą. „Black Sabbath“ vėl grojo drauge. Išėjo du albumai. Pašlijo paties sveikata – jam buvo svarbu visa tai įamžinti.
Paskutinį skyrių Osbourne’as užbaigė netrukus prieš mirtį – nenuostabu, kad šeima iki šiol vengia atsiversti knygą. Juolab metraštininkas neskubėjo atskleisti turinio. „Kai bandydavau paklausti, jis dažnai numodavo ranka, – prisimena Jackas. – Tėvas buvo kukliausias savimyla, kokį tik galima sutikti. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad niekam nerūpės ši rašliava, ir stengėsi sumenkinti savo atsiminimus.“
Kaip matyti, be reikalo. Gerbėjai, gerų biografijų ir gyvenimą liudijančių tekstų vertintojai negaili knygai gerų žodžių. Kaip sako Jackas, „tėvas būtų norėjęs, kad „Paskutinių apeigų“ skaitytojai šypsotųsi, juoktųsi ir jaustų meilę. Jis nemėgo gailesčio. Tėtis negalėjo pakęsti, kai kas verkdavo ar liūdėdavo jo akivaizdoje. Taigi mėgaukitės jo žodžiais. Pajuskite jo energiją. Prisiminkite, koks jis visada buvo, ir nesiliaukite mylėję.“
Knyga buvo pristatyta be pagrindinio veikėjo, kurio balsas ir pašėlusi energija padovanojo XX amžiui sunkųjį metalą (pats šio apibūdinimo nemėgo – tiesiog grojo aštriau ir stipriau nei kiti). Drastiškas įvaizdis – kandžiojamos paukščių galvos („Aš žinau, kas bus parašyta ant mano kapo: „Čia ilsisi Ozzy Osbourne’as – „Black Sabbath“ vokalistas, kuris kartą nukando galvą šikšnosparniui“, – rašė jis pirmojoje autobiografijoje), nuo scenos mėtomi jaučių ir kiaulių viduriai, krauju permirkusios dekoracijos – gąsdino ir komunistus, ir krikščionis. Tiek vieni, tiek kiti vadino jo muziką velnio išmone.
Osbourne’o apsilankymas tuometinėje Sovietų Sąjungoje 1989 metais tapo permainų ženklu. 2015 metais jis viešėjo ir Lietuvoje. Beje, pats neigė esąs satanistas. Jei tikėtume „The New York Times“, priklausė Anglikonų bažnyčiai ir prieš kiekvieną koncertą atsiklaupęs melsdavosi ir žegnodavosi. 1992-aisiais žurnalistas Rickas Revo juokavo, kad kryžiaus ženklas turėjo apsaugoti jį nuo gerbėjų, besiveržiančių į sceną ir kartą net sulaužiusių dainininkui šonkaulį.
Nors pavadinta „Paskutinės apeigos“, knyga liudija gyvenimą. Tačiau primena, kad vis dėlto jos autorius – ne Motina Teresė ar popiežius Jonas Paulius II, o žmogus, kuriam kvaišalus tiekė pats Pablo Escobaras. Įrašinėdami albumą „Vol. 4“ muzikantai buvo taip prisišniaukštę kokaino, kad, išgirdę lauke policijos sirenas, rimtai išsigando narkotikų reido. Paaiškėjo, kad Ozzy tiesiog per klaidą studijoje paspaudė pavojaus mygtuką.
Kokainas vos nesukiršino Ozzy su jaunystės draugu, seniai mirusiu „Led Zeppelin“ būgnininku Johnu Bonhamu. Aštuntajame dešimtmetyje, išvykdamas atostogų su pirmąja žmona ir vaikais, Tamsos princas paliko partiją aukščiausios kokybės kokaino Bonhamo namuose ir paprašė jo prižiūrėti prekę (ne pats išmintingiausias poelgis).
„Kodėl, po galais, nutariau, kad Johnas Bonhamas labiausiai tinka pasaugoti tokią krūvą kokso, kurios pakaktų Bolivijos armijai nužygiuoti iki Mėnulio ir atgal?“ – retoriškai klausia Ozzy. Ir prisipažįsta kiekvieną akimirką būgštavęs, kad bičiulis suvartos jo atsargas, – nerimas net sugrąžino jį anksčiau grįžti iš kelionės. Tačiau ištikimasis Bonhamas nė neprisilietė prie brangiojo krovinio. „Johnai, mano senas bičiuli, jei skaitai tai aukštybėse, žinok, kad atsiprašau, jog tavimi suabejojau“, – rašo jis.
Muzikantas patvirtina vakarėlių liūto reputaciją – tik du žmonės galėjo jį pergerti: šviesaus atminimo „Motörhead“ lyderis Lemmy Kilmisteris, pagarsėjęs aistra alkoholiui ir kvaišalams, ir 2,2 metro ūgio imtynininkas milžinas André, sirgęs akromegalija, tai yra iš esmės be paliovos augęs. „Vyrukas ąsočiais maukdavo degtinę su spanguolių sultimis. O laukdamas, kol jam sutaisys kokteilį, išgerdavo šešis alaus. Bičui fiziškai nepavykdavo pasigerti. Sklandė gandai, kad kartą per keturių ar penkių valandų kelionę autobusu jis išgėrė šešiolika butelių slyvų vyno, tada atėjo į areną ir kovėsi trijuose imtynių mačuose. Gaila, bet jo gyvenimas buvo trumpas. Jis mirė dėl širdies nepakankamumo vos keturiasdešimt šešerių.“
Šilčiausios knygos eilutės skirtos žmonai Sharon. Muzikantas prisipažįsta tik judviejų vestuvių dieną tapęs tuo Ozzy, kurį pažįsta pasaulis. Pravardė jam prilipo dar mokyklos suole, tačiau karjeros pradžioje šie vardai žymėjo dvi skirtingas asmenybes. Namuose – pirmajai žmonai, motinai ir tėvui – jis buvo Johnas, kaip parašyta dokumentuose. O laukinis Ozzy, naktis po nakties scenoje rėkiantis „Let’s go fucking crazy!“, pasirodydavo „Black Sabbath“ koncertuose. Vestuvių dieną jie susiliejo į vieną. Per 43 bendro gyvenimo metus Sharon nė karto nepavadino vyro krikšto vardu. „Tu man patinki kaip Ozzy“, – paaiškino moteris, kadaise net leidusi sau konfiskuoti karaliaus Charleso III dovanotą škotiško viskio butelį. Tamsos princas ir Didžiosios Britanijos monarchas buvo geri pažįstami. Muzikantą priimdavo net šviesaus atminimo Elžbieta II.
Paskutiniame skyriuje „Outro“, baigtame kone paskutinėmis gyvenimo dienomis, Ozzy pasakoja apie sugrįžimą į gimtąjį Birmingamą. Apie atsisveikinimo koncertą, per kurį surinktos pajamos buvo paaukotos miesto vaikų ligoninei, Parkinsono ligos gydymo fondui ir vaikų hospisui. (O dar sako: „Paskutinės apeigos“ – ne Motinos Teresės memuarai.) Apie pragariškus skausmus. („Šįkart skaudėjo nugarą. Neįsivaizduoju, kas atsitiko, bet man taip skaudėjo, kad vos nežliumbiau… slankstelis… buvo parėjęs šiknon. Tiesiogine prasme byrėjau į gabalus.“) Parkinsono ligą. Užsikimšusį širdies vožtuvą. Emfizemą ir atsisakiusį veikti plautį („Košmariškas jausmas, kai tau trūksta oro, tartum skęstum sausumoje“). Operacijas ir kraujo užkrėtimą nuo kaulų cemento. Skrydį iš Amerikos į Angliją ir netgi scenos baimę.
„Su amžiumi suvokiau, kad vienintelė vieta, kurioje išsivaduoju nuo visų demonų, yra scena. Koncerto „Back to the Beginning“ metu, sėdėdamas tame soste, jaučiausi namuose, radęs ramybę… ir savo vietoje. Pasiilgsiu pasirodymų ir scenos. Per penkiasdešimt septynerius metus ten – vienintelis mano pažintas pasaulis. Nieko nėra geresnio už pavykusį koncertą. Publikos šėlsmas toks užkrečiamas, toks svaiginamas. Tuo metu vyksta stebuklai. Juokinga, kad visą gyvenimą bandžiau apsinešti nuo visų įmanomų svaigiųjų medžiagų. Bet visą tą laiką norėjau tik vėl išgyventi jausmą, kurį patirdavau scenoje dirbdamas savo darbą.
Štai ko vaikiausi visą gyvenimą.
Geriausio kada nors vartoto narkotiko“, – baigia jis paskutinį skyrių.
Liepos 22-ąją šeima pranešė, kad liga galiausiai atsiėmė savo. Paskutines gyvenimo dienas Ozzy praleido namie – su Sharon, vaikais ir dievinamais šunimis. Kelly vėliau pasakojo, kad tėvas iki paskutinės akimirkos juokavo, prisiminė nuotykius scenoje ir prašė paleisti senus „Black Sabbath“ įrašus. Mirties dieną Sharon sėdėjo prie jo lovos ir laikė vyrą už rankos. Įjungė „Paranoid“, ir Ozzy, jau nebegalėdamas kalbėti, lengvai suspaudė jos pirštus. Toks buvo jo atsisveikinimas su pasauliu, kurį užkariavo savo balsu. Kambaryje buvę vaikai tyliai verkė, bet stengėsi šypsotis – juk tėtis mokė nebijoti gyvenimo. Ant stalo gulėjo nauja atsiminimų knyga. Jis norėjo ją parašyti. Ir parašė. Kaip visada.
Knygą galima įsigyti – https://leidyklahelios.lt/product/ozzy-osbourne-paskutines-apeigos